Jonas Žakaitis

“Mama,

vis dazniau pagaunu save kalbantis su tavimi baltarusiskai toje Lil Yachty valtyje—neklausk, kodel. Kazkada man sakei, kad nebesuprantu, ka darau. Juokiausi tada. Praeita karta klausei, kaip gyvena Jonas ir Aurime. Turbut minejau maratona ir puokstes. Bet Jonas neseniai parase knyga, kuria dabar laikai savo rankose. Ten yra vovere, kuri ir tau labai patiktu, plius Cortazarui ir Zemaitei. As nuo jos beveik verkiu.

O kai Neringoje uzgrojo naujausia Dalida gabala, supratau, Jono knyga tikrai veikia. Sokau, sokau ir negalejau sustoti. Ir nebebuvo aisku, ar as cia pats taip susigalvojau, ar - vanduo is fontano, ar tas balsas, kur apie pinigus pries tai klause. Ir tai - tik po vieno skaitymo. Taip ir nepastebejome, kaip desimtmetis praejo, pagalvojau. Nors 90s gali buti ir apie puslapiu skaiciu, pagavau save.

O isivaizduok, jei pradeciau skaityti is naujo? Kiek dar desimtmeciu nuskambetu?

Beje, pameni, manes klausei, ar buvo garsas, jei miske medis nuvirto, bet nieko aplinkui nebuvo, kas tai girdetu? Nezinau, kodel to klausei. Gal ir ne tu, beje. Per Jono knyga eina tas tas garsas, kuri visi - tavo draugai ir drauges, mano draugai ir drauges, gyvi, mire, sugalvoti ir susigalvoje, nuolatos girdi, bet labai nevienodai, ir niekam neateina i galva ieskoti, ar kazkas nuvirto ar nenuvirto. Nes tas garsas - per daug buitiskas ir nezmoniskas, kad juo abejoti, ir mums jo nei per daug nei per mazai: kazkoks realizmas.

Sudomino?

Nesiunciu tau sito laisko elektroniniu pastu, nes tikiuosi, kas nors is draugu parnes drauge su visa knyga.”

 

—Raimundas Malašauskas

 

 

“Jono Žakaičio tekstai – lyg carpaccio, tik jeigu „nuo žalių gyvūnų valgymo mus skiria keli peilio judesiai, lėkštė ir padažas”, tai realybę nuo siurrealumo čia atskiria įtekstinimo gestas. Autoriaus judesys, į puslapio lėkštę guldantis patirčių aštuonkojį – tyrai gyvas, autentiškai sutelktas. Taip šalia risnojantis šuo – turbūt tikroviškas nutikimas – pasirodo elnio pavidalu, o kažkur kažkada sutiktas žmogus, tarkim, paprastas senis, netikėtai kerta į nosį ir, virtęs paukščiu ar vandentiekio vandeniu, čia pat išgaruoja palikdamas keistai komišką ir ilgesingą nuotaiką, subtiliai groteskiškas putas.”

 

—Vaiva Grainytė

 

 

“Trumputės istorijos, kaip nuotraukos, kaip iškarpos iš senų, neskaitytų žurnalų... Atkaklus skirtingų veikėjų bandymas rasti kažką ten, kur nieko nėra. Arba yra, tik sunku pamatyti. Skaitai, o istorijos limpa viena prie kitos, liejasi į vieną, nesinori nutraukti, be pradžios ir pabaigos, kol imi kiekviename veikėjuje atpažinti save, savo veiksmų liūdesį, tuštumą ir prasmę…”

 

—Rasa Aškinytė